Tu pavargai. Ne nuo žmonių, ne nuo darbų. Pavargai nuo visko vienu metu – nuo nuolatinio „reikia“, nuo to, kad viską laikai rankose, nuo tylos viduje, kuri niekaip nepavirsta ramybe.Kartais pagalvoji – o kas būtų, jei bent kelioms dienoms viską paleistum? Jei išslystum iš kasdienybės tėkmės ir… plauktum tikrąja to žodžio prasme. Ne po turistines vietas, o per save. Per gamtą, vėją, lietų, bendrystę.Ši istorija – apie dvylika moterų, kurios tai padarė. Jos išplaukė Nemunu plaustu, ne ieškodamos komforto ar saulėtų prognozių, bet vedamos širdies. Išplaukė nežinodamos, ką patirs, bet grįžo atgimusios.Ir štai kodėl šis straipsnis vertas tavo dėmesio. Nes čia nebus nei saldžių pažadų, nei reklaminės euforijos. Tikra kelionė, tikros audros, tikros šypsenos. Ir galbūt – tikras kvietimas ir tau.

Kai tik išplauki – įstringi

Viskas prasidėjo taip, kaip prasideda daugelis svarbių dalykų – netikėtai. Plaustas vos pajudėjęs nuo kranto atsidūrė akmenuotoje Nemuno vietoje. Vėjas – stiprus. Kryptis – nevaldoma. Ir tada – garsas, sustojimas, tyla. Plaustas įstringa. Vidury upės. Vidury niekur.Kapitonas Renatas, jau dešimt metų plukdantis žmones Nemunu, širdyje pagalvojo – „viskas, krantai“. Bet ne moterys. Jos stovėjo, sėdėjo, kvėpavo, šypsojosi. Tarsi nieko neįvyko. Tarsi tai – tik nauja pamoka. Ir kai pro šalį visiškai netikėtai pasirodė laivas „Skalvis“, kuris ištraukė juos nuo akmenų – niekas net neabejojo, kad tai buvo ne šiaip pagalba, o ženklas: tavo kelionė prasidėjo.Gal tai buvo išbandymas? Gal simbolinis „išsijudinimas“ – kaip kartais ir gyvenime: kad pajudėtum iš vietos, reikia truputį įstrigti. Reikia suabejoti. Reikia pamatyti, kaip reaguoji, kai negali nieko kontroliuoti.Tą akimirką, kai plaustas vėl pajudėjo, niekas dar nežinojo, kokią vidinę kelionę kiekviena moteris išgyvens per artimiausias šešias dienas.

Kai oras tampa mokytoju

Lijo tris dienas. Ne šiaip lijo – pylė. Kruša, žaibai, vėjas, žvarba. Toks oras, kuris, atrodo, turėtų išvaikyti žmones namo. Bet nė viena iš tų dvylikos moterų nepasitraukė.Priešingai – jos pradėjo gyti.Kelionė Nemunu tapo ne poilsiniu maršrutu, o tikra terapine sesija po atviru dangumi. Ir čia slypi paradoksas: būtent diskomfortas atveria duris į save. Kaip sakė kapitonas Renatas, „pirmiausia sutrikdoma skaudi vieta, paskui prasideda gijimas.“ Ir jis buvo teisus.Kai kūnas šąla, kai drėgmė skverbiasi po striuke, kai visas pasaulis atrodo apniukęs – tada išlenda tikroji tu. Ne ta, kuri moka viską kontroliuoti, planuoti, nuspėti. O ta, kuri leidžiasi būti. Leidžiasi jausti. Ir išbūti.Šiose lietingose dienose slypėjo didžiausias lobis: širdžių bendrystė. Moterys juokėsi, verkė, tylėjo, kalbėjosi. Vakarais laukė šiltas maistas, židinys, pirtis. O svarbiausia – viena kita.Agnės vedamos praktikos – kvėpavimas, meditacijos, tylos momentai – nebandė kažko „pataisyti“. Jos tiesiog leido būti su tuo, kas kyla. O kai leidi sau pabūti tame, kas nemalonu – pradedi keistis. Ne paviršiuje, bet iš esmės.

Kai pagaliau išlenda saulė

Ketvirtą rytą kažkas pasikeitė.

Vėjas nurimo. Lietus sustojo. Tyla. Ir tada – pirmas šviesos blyksnis tarp debesų. Tarsi pati Visata būtų nusprendusi: užteko.Išplaukti į paskutines kelionės dienas saulės nutviekstu Nemunu buvo tarsi pabusti iš sapno. Vėl matyti vandenį ramų, veidus švytinčius, plaukus džiūstančius saulėje – viskas jautėsi taip, tarsi gamta būtų ištarusi: „Tu išbuvai. Tu perėjai. Dabar kvėpuok.“Tos dvi dienos buvo daugiau nei orų pagerėjimas. Jos buvo vidinio proceso atspindys. Nes juk ir gyvenime viskas taip pat – po emocinių liūčių, po griaustinio viduje, kai jau manai, kad daugiau nebegali – išlenda saulė. Ir ne bet kada – tik tada, kai tam pasiruošiAtplaukimas į Rusnę buvo ne šiaip sustojimas. Tai buvo atėjimas į save. Paskutinės dienos buvo ne kelionės pabaiga, o lyg naujo gyvenimo pradžia. Veidai – atviri. Akys – šviesios. Kūnai – švelnūs. O širdys – tyliai dėkingos.Kartais, kad pasiektum šviesą, turi eiti per tamsą. Ir šios moterys tai padarė.

12 apaštalių: moterys, kurios pasirinko save

Jos atvyko kaip dvylika skirtingų moterų. Kiekviena su savo istorija, savo gyvenimo tempais, abejonėmis, lūkesčiais. Viena – vedama smalsumo, kita – pavargusi, trečia – ieškanti tylos, o gal… tiesiog savęs.Nė viena nežinojo, kas jų laukia. Ir tai buvo svarbiausia.Nes šioje kelionėje nereikėjo būti „pasiruošusiai“. Nereikėjo būti ypatingai, išvalytai, susitvarkiusiai. Užteko būti. Būti tokiai, kokia esi.Šešios dienos upėje išryškina tai, ką kasdienybė paslepia. Jos patyrė ne tik Nemuno tėkmę, bet ir savo tėkmę. Kiekviena iš jų išgyveno kažką sava: viena leido sau verkti, kita – garsiai juoktis. Viena pagaliau pabendravo su savo kūnu, kita – susitiko su savo baime. Ir nieko nereikėjo taisyti. Tik būti liudininke. Viena kitai. Sau.Ir todėl, kai plaustas atplaukė į Rusnę, tai nebuvo tik maršruto pabaiga. Tai buvo grįžimas kitokioms. Grįžimas su daugiau tylos viduje. Su daugiau šviesos akyse. Su ryšiu, kuris lieka – net ir grįžus į kasdienybę.Todėl kapitonas Renatas, stebėdamas šias dvylika moterų, tą vakarą tyliai tarė:
„Nemo atplaukė ne šiaip. Jis atplaukė su 12 moterų – 12 apaštalių.“Ir tai buvo tiesa. Nes kiekviena jų tapo liudininke. Kad gamta gydo, kad bendrystė keičia, kad tikras ryšys su savimi – įmanomas. Net jei reikia perbristi per lietų, kad tai suprastum.

Ir dar kartą – už tą, kuris vairuoja

Yra žmonės, kurie tiesiog dirba savo darbą. Ir yra tokie, kurie kuria erdves kitiems augti. Tokie kaip kapitonas Renatas.Dešimt metų jis plukdo žmones Nemunu savo kurtu plaustu „Nemo“. Ne šiaip „vairuoja“ – jis kiekvienai kelionei atiduoda širdį. Rūpestis, ramybė, humoro jausmas net pačiuose netikėčiausiuose momentuose. Jo buvimas – tarsi nematomas, bet neįkainojamas saugumo tinklas.Ši kelionė – jau septinta, kurioje moterų grupės renkasi plaukti su juo. Ir kiekvieną kartą viskas kitaip. Skirtingi orai, maršrutai, nuotaikos, bet vienas dalykas nekinta: Renato buvimas leidžia moterims jaustis saugioms – kad ir kas benutiktų.Šalia – Agnė. Moteris, kuri ne tik švenčia savo penkiasdešimtmetį, bet ir veda kitas į gylį. Jos praktikos, jos jautrumas, jos tylus palaikymas – tai buvo tarsi tiltas tarp gamtos ir vidinio pasaulio. Be jos ši kelionė būtų buvusi tik plaukimas. Su ja – tai tapo procesu.Ir galiausiai – dvylika moterų. Dvylika širdžių. Kurios pasitikėjo. Kurios leidosi. Kurios išplaukė ir sugrįžo. Bet jau nebe tokios pačios.

Pabaigai

Šios kelionės neįmanoma tiksliai aprašyti. Nes žodžiai gali perteikti tik dalį – o tai, kas svarbiausia, liko tarp eilučių: bendrystės jausmas, tyla po pirties, šypsena po liūties, žvilgsnis į horizontą, kai niekur nereikia skubėti.Tokios kelionės gyvena toliau – širdyse, pokalbiuose, sprendimuose. Ir jei tau ši istorija kažką sujudino – galbūt tai ženklas.Nes kelionė gali prasidėti ne nuo kuprinės ar bilieto.
Ji prasideda nuo sprendimo išgirsti save.