🛶 Kai 2016 metais pirmą kartą pasileidau Nemunu plaustu, iki pat 2021-ųjų nesutikau nė vieno kito tokio. Absoliuti dykuma. O dabar – viskas keičiasi! Pernai – trys plaustai, šiemet jau du, ir dar tik birželis! Tai reiškia labai daug. Reiškia, kad žmonės vėl plaukia, kuria, svajoja. Gal kažką įkvėpiau? Gal mano pavyzdys parodė, kad įmanoma plaukti, ir kad upė – gyva bei verta nuotykių. Svajoju šiemet sutikti bent dešimt plaustų – nes kiekvienas jų yra mažo berniuko svajonė, paleista plaukti. 🌊💚
📍 O štai vienas jų – vyrukų kompanija, kiek jų tiksliai – nespėjau suskaičiuoti, bet geros energijos buvo daugiau nei pakankamai! Jie susirinko savo plaustą ties Druskininkų snow arena, o jų tikslas – pasiekti patį Darsūniškį. Bet esmė ta pati – apie 180 km upės.
Ir čia svarbu suprasti vieną dalyką: 180 km asfaltu – viena, o vandeniu – visai kita dimensija. Upė neturi tiesių, Nemunas – ne greitkelis, o kelio ženklai ten irgi mažai padeda. Be to, vyrukai dar „užtaikė“ ant bjauriausių audrų – kai tik pradėjo konstruoti švietė saulė, o kai pagaliau išplaukė – lijo kaip iš kibiro,. Tipiškas lietuviškas „teisingas momentas“ 🌦️
📸 Ir kai mes, sėdėdami savo komforto burbule – Nemo plauste, su elektra, šaldytuvais, šildytuvais, tualetais, karštais dušais, griliais, kazanais ir visais įmanomais civilizacijos patogumais – stebėjome, kaip jie praslenka pro mus vienomis blogiausių oro sąlygų… Mes… truputį pasidžiaugėme jų nelaime 😅 Bet nuoširdžiai – nes aš tame plauste pamačiau save prieš 10 metų. Kai irgi kovojau su vėju, lietumi, permirkusiais drabužiais ir didžiule svajone.
O kai pradėjome šaukti, kad atsistotų nuotraukai, ir jie visi sustojo prie borto – atrodė, lyg Nemunu emigruotų grupė iš Baltarusijos. Trūko tik vieno su cigarete burnoje ir klausimo:
– Kur čia pas jus artimiausia Europa?..
Šaunuoliai, vyrukai. Jūs – upės romantikai.
Ir tikiu – mes dar visi susitiksime Nemune.
