Nuo pirmo akordo – į paralelinį pasaulį 
Turbūt taip galima būtų trumpai apibūdinti mūsų gitaristą, dainininką, bardą – Justas Jankauskas. Žmogų, kuris, atrodo, vos tik paliečia gitaros stygas, iškart nueina… ne, ne „į sceną“ – o į kažkokią kitą realybę. Tą, kurioje žodžiai pasunkėja, melodijos įgauna stuburą, o dainos – naują kvėpavimą. 
Nesvarbu, ar jis dainuoja savo kūrybos dainas, ar senus visų žinomus šlagerius – Justo interpretacijoje viskas skamba kitaip. Kažkaip… giliau. Tikriau. Jo improvizacijos tarsi perrašo dainų DNR, o aplinka aplink jį prisitaiko: žmonės nutyla, Nemunas ima tekėti ramiau, o plausto lenta net nedrįsta girgždėti. 
Bet dar prieš pirmą akordą – būna juoko. Nes kaip kitaip, kai mūsų scenoje atsiranda du geri draugai – Saulius Paurazas ir Justas Jankauskas? Šią vasarą, kai dalinomės koncertų datas, kažkaip „netyčia“ išėjo taip, kad Justui nuolat tenka koncertuoti išskirtinai moteriškiems kolektyvams. 
Ir, kaip vakar pats sakė, „Renatai, tu turbūt saugai Saulių nuo moterų – jis gi vedęs, o aš – laisvas širdyje.“ 
O jis tikrai laisvas – kūryboj, dainoj, jausme.
Ir aš pats vis dar nesuvokiu, kaip mano gyvenime, plauste ir širdyje atsirado žmonės kaip Saulius ir Justas. Lyg viskas būtų parašyta kažkokioj karmos užrašinėj, kurios mes nematom. 
Nes „Nemo“ nėra tik plaustas. Tai kažkokia stebuklų meka. Vandens oazė, kuri plaukia per Lietuvos arteriją – Nemuną – ir traukia žmones, kurių šiaip gal net nepastebėtum gatvėje… bet jie čia ima ir pradeda kurti stebuklus. 
Ačiū tau, Justai, kad esi. Ačiū, kad per tave dainos tampa daugiau nei dainomis. Kad per tavo tylą tarp žodžių atsiveria tai, ko niekas nepasako. Kad mūsų vakarais groja ne kolonėlės, o tavo balsas, kurio nereikia stiprinti mikrofonais – nes jis jau yra stiprus iš vidaus. 
Ir visa tai – gyvai. Tikra. Nesuvaidinta. Nematuota algoritmais. 
Kiekvienas tavo akordas – tai mūsų Nemo kelionių pulsas. Ir mes labai, labai tau dėkingi. 