Yra kelionių, kurios būna suplanuotos. Yra tokių, kurios būna padarytos. Ir yra tos, kurios tiesiog įvyksta.
Šita kelionė – įvyko. Visiškai natūraliai, tarsi pati upė būtų ją užprogramavusi.
Praėjusią savaitę į „Nemo plausto“ denį įlipo vienas iš tų kolektyvų, kurie nuo pirmos sekundės ne atrodo, o jaučiasi. DevOcean – IT kūrėjai, kurie daro labai rimtus ir labai gilius darbus: kuria nacionalinius registrus, e. paslaugas, integruoja sistemas, valdo srautus, bet… kai jie atsistojo Nemuno viduryje ant išlindusio smėlio, viskas, ką jie darė – buvo vaikščiojimas basa per vandenį.
Tai buvo kolektyvas, kuris atrodė tarsi atklydęs ne iš biurų, o iš vidinės bendrystės laboratorijos. Ir nieko keisto – jų vadovas Alvydas pasakė žodžius, kurie iki šiol skamba ausyse:
„Su šitais žmonėmis galėčiau eiti ir į žvalgyba. Net ir į pasaulio kraštą.“
Pirmas įvartis – į širdį
Kas, beje, yra gana tikslus apibūdinimas. Jų kelionė prasidėjo nuo ramaus plaukimo, bet jau netrukus kilo… sportinis triukšmas. Ant smėlio atsirado vartai – pagaminti iš batų. Pavaldiniai išsirikiavo vienoje pusėje, vadovai – kitoje. Ir kai įmušė pirmą įvartį – rungtynės buvo baigtos. Tą pasakė ne teisėjas, o patys žaidėjai.
„Įmušėm, laimėjom, viskas – galima ilsėtis.“
Ir tas žaidimas buvo ne žaidimas dėl pergalės, o žaidimas iš vidaus – iš kolektyvinės sąmonės, kurioje nėra reikalo būti geresniu už kitą, kai visi jau esate viena komanda.
Kodo ir pontono panašumai
Stebėdamas juos, pradėjau mąstyti.
Jie rašo kodus – aš rašau tiltus ir plaustus.
Jie kuria sistemas, kurios turi išlaikyti apkrovas – aš konstruoju lieptus, kurie turi atlaikyti ne tik bangas, bet ir žmogaus norą pabūti tyloje.
Jie valdo duomenų srautus – mes valdom vėjo ir žmonių emocijų srautus.
Jie kalba programavimo kalba – mes kalbam upės metaforom.
Ir vis tiek, vis tiek kažkas mus jungia – pagarba procesui ir pasitikėjimas komanda.
Alvydas ir sportinė srovė
Vadovas Alvydas – žmogus su sporto kvėpavimu. Grįžęs vos prieš kelias dienas iš Pasaulio veteranų krepšinio čempionato, atsidūrė upės viduryje su šypsena veide ir išskėstom rankom – kaip krepšininkas, priimantis perdavimą. Mes kalbėjome apie sportą. Aš – tinklininkas. Jis – krepšininkas. Aikštelės skirtingos, bet mentalitetas tas pats: sąžininga kova, nuolatinis tobulėjimas, pagarba partneriui.
„Tokių kolektyvų, kur vadovas atvažiuoja kaip draugas, o ne kaip kontrolierius, tikrai nėra daug“, – pagalvojau, kai jis šalia stovėjo su batais rankose ir aiškino, kaip pastatyti geresnius vartus.
O tada – aš pasimečiau
Ir tada kažkas manyje… susimaišė.
Aš nuoširdžiai pasimečiau.
Visą gyvenimą galvojau, kad darbas – tai darbas. Kad kolektyvas – tai funkcijų pasidalijimo vienetas.
Bet po šitos kelionės aš nebesuprantu.
Kur čia kolektyvas?
Kur čia draugų kompanija?
Kur čia darbo struktūra, o kur – šeimos atmosfera?
Gal mus perrašė? Gal jie atvežė tą emocinio intelekto naujinį, kurio seniai laukėm?
O gal… gal čia tiesiog buvo gera diena Nemune.
Tokia, kurioje vanduo nešė ne tik plaustą, bet ir žmones link savęs.
DevOcean, jūs – mūsų višnaitė ant vasaros torto.
Tegu jūsų kodai teka kaip Nemunas: tyliai, giliai, be klaidų – bet su šypsena.
