Yra kelionių, kurios praeina pro šalį. O yra tokių, kurios įsirėžia į tave taip giliai, kad net po kelių savaičių dar jauti vėjo kvapą plaukuose, girdžiu mergaičių juoką ausyse ir vis dar su savimi nešiesi tą keistai švelnią šviesą, kurią galima patirti tik tada, kai plauki žemyn Nemunu kartu su ypatingomis moterimis.
Tai nebuvo tiesiog kelionė. Tai buvo penkių dienų virsmas – švelnus, stiprus, su subtiliomis pamokomis ir staigiais emocijų posūkiais. Tarp žydinčių krantų, piliakalnių tylos ir dvaro langų atspindžių įvyko kažkas tokio, apie ką negalima parašyti trumpai. Todėl rašau ilgai.
Pirma diena: Nemuno kvapas, šypsenos startas ir šiaurinis žygis į save
Mergaitės rinkosi nuo pat ryto – šypsenos dar nedrąsios, bet akyse jau blizgėjo nuojauta, kad ši kelionė bus neeilinė. Vos tik spėjome įsėsti į mūsų laivą, pajutome, kad ši kelionė ne tik apie gamtą. Ji – apie žmogų, apie moterišką buvimą čia ir dabar, apie išlaisvinantį juoką ir tikrą ryšį.
Pirmasis mūsų nuotykis – šiaurietiškas žygis, o tada – Zapiškis. Ir jei šis miestelis būtų žmogus, jis būtų kuklus ir giedras senolis su paslaptimi kišenėje. Bet ta paslaptis – akivaizdi: Zapiškio bažnyčia. Stovinti ant Nemuno kranto, tarsi atminties šventovė, tarsi pats kelionės vainikas jau pirmąją dieną.
Antra diena: emocijų Ibiza ir plaukimas be variklio
Antrąją dieną saulė buvo mūsų bendrininkė. Jokio variklio, tik srovė, burbuliuojantis juokas ir vėjas. Plaukėme pasroviui, leisdami Nemunui mus nešti tarsi išdykusias vasaros merginas į vietą, kurią vadiname Nemo Ibiza – paplūdimys be miestelio, be žmonių, tik smėlis, žaluma ir juokas.
Tai buvo diena, kai šypsenos tapo tikros, kai net oras, atrodo, sakė: „Džiaukitės!“. Ir mes džiaugėmės. Tą dieną norėjosi sustabdyti laiką. Ir nors juokėmės daug, giliai viduje žinojom – būtent šita akimirka yra gyvenimas. O šypsenos – geriausias dopaminas tiek keleiviams, tiek kapitonui.
Trečia diena: moteriško grožio portretai ir klasikinė estetika
Trečioji diena mus atvedė į Paštuvos vienuolyną, į Vilkiją ir dar giliau – į moters tylų grožį, tą, kuris atsiskleidžia ne pozuojant, o būnant. Kaip fotografas supratau vieną dalyką: moteris gražiausia tuomet, kai ji nejaučia, kad ją stebi. Kai šypsena gimsta ne objektyvui, o gyvenimui.
Vaikščiojant Vilkijoje, stebint senus pastatus ir žvilgsnius į Nemuną, atrodė, kad laikas sustojo. Gal todėl viskas taip ir žavėjo – ne tik architektūra, bet ir tikrumas.
Ketvirta diena: kai atsiveria čakros ir grožio magija virsta tikrove
Pasirodo, arba pas mane atsivėrė čakros, arba Nemo kažkaip atvėrė merginų tikrąjį grožį. Iš ryto aplankėme Belvederio dvarą, ir tarsi dvaro langai atspindėjo ne tik saulę, bet ir tai, kuo tapome per kelias dienas – atviresni, lengvesni, šviesesni.
Seredžiaus piliakalnis pasitiko mus rimtai – su istorijos alsavimu ir panorama, kuri sustabdė žodžius. O Žemosios Panemunės dvaras – it pati moteris: iš pirmo žvilgsnio santūri, bet kai prisilieti – atsiskleidžia visos detalės, spalvos ir šiluma.
Aurelija, mūsų kelionės fėja – subtili, bet ryžtinga, tyliai keičia gyvenimus. Jos švelnumas ir tvirtumas tapo tuo slaptu varikliu, kuris varė šią kelionę pirmyn. Ačiū tau, Aurelija, už tai, kad leidi moterims iš naujo patikėti savimi.
Penkta diena: atsisveikinimas, kuris skamba kaip pradžia
Paskutinę dieną aplankėme Ilguvos dvarą – romantišką, tarsi pamirštą laiko lopinėlį. Po to – Veliuona, su bažnyčia, piliakalniu ir ore tvyrančia šventa rimtimi. Ten nebereikėjo daug kalbų. Tiesiog buvome.
Po pietų susėdome visi drauge: įgula, keleivės, kapitonas. Dalinomės ne tik maistu, bet ir akimirkomis. O tylos tarp žodžių buvo daugiau nei žodžiai. Tą dieną supratome: gyvenime svarbiausia – sveikata, mylima veikla ir tave supantys mylintys žmonės.
Ir visa tai mes patyrėme per šias penkias dienas. Taip giliai, kad net dabar, rašant šį tekstą, norisi nusišypsoti.
Pabaigai
Kelionės pabaiga nėra tikslas. Ji – atskaitos taškas naujiems virsmams, naujiems klausimams ir dar gilesniam buvimui su savimi.
„Nemokelionės“ yra ne tik apie Nemuną. Jos – apie žmones, kurie nebijo juoktis, keistis, ieškoti, ir kartu kuria tai, ką norisi vadinti gyvenimu.
Kapitonas. Įgula. Mergaitės. Vasaros kvapas. Vanduo. Juokas.
Visa tai tebūnie tik pradžia.
