Yra kelionių, kurios praeina kaip švelni vasaros banga – malonios, bet greitai užsimirštančios. Ir yra tokių, kurios tampa ne tik nuotykiu, bet ir gyvenimo dalimi. Būtent tokia buvo mūsų penkių dienų kelionė Nemoplaustu su Maksu – kelionė, kurioje susipynė šeimos, draugystė, gamta ir tikri vidiniai atradimai.
Vaikai – šio kruizo širdis
Pirmą kartą mūsų istorijoje laive turėjome net aštuonis vaikus ir du kūdikius. Atrodytų – misija neįmanoma. Tačiau kiekvieną dieną vis labiau supratome: būtent vaikai buvo šio kruizo širdis. Jų pasąmonėje, tarsi nematoma ranka, buvo rašomi patys brangiausi prisiminimai – apie vandenį, apie gamtą, apie buvimą kartu.
Vaikai čia patyrė palaimą: jie maudėsi iki soties, šokinėjo į upę, tyrinėjo plaustą kaip savo tvirtovę. O kūdikiai, glaudžiami mamų rankose, ramiai siurbė į save gamtos tylą, vandens bangavimą ir švelnią bendrystės šilumą. Kas iš tos „palaimos sėklos“ išaugs ateityje – laikas parodys. Bet neabejotina, kad šis kruizas paliko jų pasąmonėje neįkainojamą lobį.
Moterys – tikrieji kruizo kapitonai
Šioje kelionėje supratau vieną paprastą tiesą: vyrai gali vadintis kapitonu, vairininku ar jūreiviu, tačiau tikrosios kapitonės buvo moterys. Jos – lyg iš vienaragio kilusios 🦄 – su neįtikėtinu lengvumu prižiūrėjo kūdikius, ramino vaikus, juokėsi, dainavo ir dar spėjo būti atrama visiems aplinkiniams.
Kartais pagalvoji – juk mamos ir taip pavargsta namuose su mažaisiais, bet šiame kruize jos tapo švyturiais. Jų dėka kelionė buvo ne tik įmanoma, bet ir kupina šviesos bei įkvėpimo.
Vyrai – piratų bendrabutis
Vyrai šiame kruize turėjo savo pirmo aukšto karalystę – lyg tikras piratų bendrabutis 🏴☠️. Ten klegėjo pokalbiai, pirtis, dūmai ir kartais nedideli disciplinos pažeidimai. Tačiau būkime sąžiningi: jei ne moterys, šis „piratų laivas“ būtų virtęs į komišką farsą.
Ir štai kodėl kiekvienas vyras turėtų kasdien melstis ir dėkoti už savo moterį. Tik dėka jų vaikai džiaugėsi, tik dėka jų kelionė buvo tokia sklandi, tik dėka jų širdys švytėjo laimės ugnimi.
Bendrystė – neįkainojamas lobis
Vienas gražiausių šios kelionės momentų – matyti tiek daug draugiškų šeimų kartu, nuolat šalia vieni kitų. Tas bendrystės jausmas, ta bendruomenės dvasia, kuri gimsta vandenyje, yra neįkainojama. Tai daugiau nei kelionė – tai gyvenimo pamoka, kad tik būdami kartu mes galime kurti tikrą stebuklą.
Kapitono įžvalga
Kaip kapitonas, galiu pasakyti: šios kelionės esmė buvo vaikai. Jie buvo stebuklo liudininkai. Jie švytėjo, džiaugėsi, augo. Ir tikiu, kad jų pasąmonėje pasėtos sėklos taps tuo, kas juos lydės visą gyvenimą – gebėjimu mylėti gamtą, būti drauge, vertinti bendrystę.
Odisėjos pabaiga
Penkių dienų kruizas baigėsi, bet širdyse jis liks visam laikui. Nes ši kelionė nebuvo tik apie plaukimą. Ji buvo apie moterų stiprybę, vaikų džiaugsmą, vyrų draugystę ir bendrystės stebuklą.
Ir galų gale – apie tą paprastą, bet svarbią tiesą: tikrosios lobio saugotojos yra moterys, o mūsų vaikai – tai ateities kapitonai, kurie vieną dieną ves laivus toliau.
