Šią vasarą ant Nemo Plausto mes vėl mokėmės. Tik šįkart – ne kaip skaityti ar rašyti, o kaip dainuoti iki ryto, juoktis iki ašarų ir šokti su vadovais per virvę virš Nemuno. Pedagogas.lt kolektyvas – tai buvo ne šiaip klientai. Tai buvo reiškinys. Nuo pirmųjų akimirkų jie atsinešė su savimi tai, ką sunku nusakyti – draugiškumą, šilumą, žmogišką artumą, tokį, kuris priminė šeimą. O kai kolektyvas primena šeimą – net ir pontonas plaukia stabiliau.
Ir ką jūs manot? Atsinešė jie šimtą kilogramų sveriančią kolonėlę su 16 mikrofonų. Bet nešėsi ją ne dėl vaizdo – nuo dešimtos ryto iki kitos dešimtos visas Nemunas aidėjo nuo dainų. Kolonėlė ne tik nenusėdo – ji, rodos, įsikrovė nuo emocijų, nuo tų akimirkų, kai žmonės pamiršta, kad yra suaugę, ir tiesiog dainuoja iš dūšios.
Ir štai čia įžengia mūsų scenos žvėris – Saulius Paurazas. Jis dar tik važiuodamas spėjo pamatyti kelis mano storius ir jau sakė: „Reikia skubiai peržiūrėti repertuarą.“ Įprastai pradeda nuo lyriškų dainų, bet šįkart – įžengė į plaustą su trenksmu. Ir taip jau nutiko, kad tą vakarą Saulius tapo back vokalu. Ir čia jam dar pasisekė Taip, tikru, nuoširdžiai nustelbtas kolektyvo choro, kuris net ir „Tėvyne mūsų“ dainavo taip, kad vėliavos upėje pačios plazdėjo.
Net Kvankos buvo priblokštos. Viena užsikabino mikrofoną ant uodegos ir pradėjo repetuoti „Mūsų dienos kaip šventė“, kol kita, matyt, iš nuovargio ar pavydo, puolė rašyt motyvacinį laišką pedagogas.lt – tipo: „ieškau kolektyvo, kuris mane suprastų.“ Bet kai kelios pedagogės į jas pažiūrėjo su klasės auklėtojos žvilgsniu, kvankos staigiai nutraukė muzikinę karjerą
O tada… nutiko kitas stebuklas – visi nutilo.
Vienintelė vakaro akimirka, kai tylėjo kolonėlė, mikrofonai ir net Sauliaus balsas. Kodėl? Nes kolektyvas išvydo TARZANIJA – žymiąją trosų trasą per Nemuną. Instruktoriai sakė, kad tokio viesulo dar nėra buvę: žmonės nenusileidinėjo, o leidosi tarsi karnavalinis oro desantas! Tą akimirką net Tarzanijos darbuotojai pasijuto back vokalistais – fone to, kas vyko ore ir ant kranto.
Bet žinot, kas labiausiai suvirpino? Ne tik dainos, ne tik skrudžiai per Nemuną.
Per šią vasarą, per visas keliones pastebėjau vieną ypatingą dalyką – kaip kolektyvai myli savo vadovus. Ir dar svarbiau – kaip vadovai myli savo komandas. Šie „team buildingai“ – tai ne tik darbinės struktūros stiprinimas. Jie yra padėka. Padėka už tai, kad esame kartu. Padėka už tai, kad neišsilakstome, kai sunku. Vadovas gal ir yra ledlaužis, bet be įgulos jis – tik gražus gabalas metalo. Kaip ir aš – be savo „Nemo“ komandos būčiau tik tipelis ant plausto. Bet su komanda – aš esu kapitonas. Ačiū „Pedagogas.lt“ kolektyvui už šitą patirtį. Jūs esate pavyzdys, kaip švietimas gali dainuoti. O jei kas paklaus, kas daro komandą stiprią – atsakysiu trumpai: 16 mikrofonų, viena širdis ir drąsa skristi per Nemuną su daina.
