Blemba, Aini…
Dar tik pirmadienis, o atrodo, kad viduje jau tuščia. Kažko trūksta. Kažko labai savo – šilto, tikro, gyvo.
Tavo žodžiai apie atmosferą ofise po mūsų kelionės – kad ten, rodos, rojus liko plauste – pataikė tiesiai į širdį. Ir žinok… aš jus visus taip jaučiu. Ir vis dar.
Aš, Renatas, kapitonas, kuris pastatė Nemoplaustą, galėčiau daug pasakoti apie jo konstrukciją: koks jis tvirtas, didelis, su sauna, kambariais, varikliais… Bet esmė visai ne čia. Bet kuris vyras gali susikalti lentų kratinį ir juo plaukti.
Esmė – emocijose.
Tai, ką jūs, Placenta komanda, atsivežėte su savimi – buvo šviesa.
O tai, ką palikote – buvo aidas.
Aidas, kuris vis dar skamba po plausto grindimis.
Jūs man priminėte tai, ką ir pats žinau, bet kartais užmirštu – šitas darbas yra apie žmones.
Kiekviena grupė atsineša kažką savo. Bet būna tokių, kurias paleisti sunkiausia.
Paleisti – tai susitaikyti, kad jų jau nebėra. Kad jų juokas liko tik atminty. Kad jų dainos dar vis skamba ausyse, bet kambariuose – jau kiti balsai. Ir tada reikia vėl iš naujo „pastatyti“ save. Kaip tą plaustą, kuris nuo pat pradžių buvo statytas ne iš medžiagų – o iš širdies.
Man kiekvienas atsisveikinimas – lyg mažas išėjimas.
O jūsų – buvo ypač jautrus.
Kai Ainis parašė, kad peržiūrės nuotraukas ir atsiųs, nes svetainėje ne viskas suveikė – pagalvojau, kaip tai simboliška. Net mūsų svetainė nesugeba priimti visos jūsų kelionės. Ji per plati, per sodri.
Kol kas galima įkelti tik šešias nuotraukas – bet pažadu: prašysiu programuotojų, kad atvertų daugiau vietos. Nes kaip gali sutalpinti į šešias nuotraukas dvi dienas, kurios širdy jautėsi kaip savaitė?
Dėl atsiskaitymo – šiuo metu gautas tik avansas, likusi suma bus suderinta su mūsų buhaltere, kuri netrukus susisieks.
Bet, tiesą sakant, net nesinori kalbėti apie pinigus. Tai, ką patyrėme – buvo kitame matavimo vienete. Jūsų šiluma ir pasitikėjimas – tai tikrasis mūsų sandoris.
Tu man, Aini, parašei:
„Noriu verkti.“
O žinok, aš jau dešimt metų „verkiu“ tokiomis grupėmis kaip jūs. Džiaugsmo ašaromis. Širdies.
Tai, ką sukaupiau per tuos metus – ne tiek pinigai ar projektai, kiek akimirkos. Žvilgsniai. Kvaili juokai prie laužo. Netvarkingi kambariai, kuriuos norisi palikti tokius, kokie jie buvo – nes juose dar alsuoja jūsų buvimas.
Mano gyvenimo prasmė – sukaupti emocijas. Jas išgyventi. O paskui išmokti paleisti. Ir tada – vėl priimti. Vėl. Ir vėl. Ir niekada nesustoti.
Kai žmogus pirmadienį parašo, kad jaučiasi, lyg būtų ištremtas iš rojaus – suprantu, kad šitas plaustas vis dar puikiai laikosi ant vandens.
Ir kad visa tai – ne veltui.
NEMO niekada nebuvo vien tik apie plaustą.
Jis – apie viską, ko negalima pačiupinėti.
Apie tai, kaip žmogus gali atvykti kaip „darbuotojas“, o išvykti – kaip žmogus.
Apie tai, kaip 20 žmonių gali tapti vienu gyvu organizmu, kuriam net tylos nereikia – tik žvilgsnių. Tik buvimo.
Todėl dar kartą – nuo visos Nemo kelionių komandos, nuo manęs, nuo Nemuno, nuo tiltų, nuo paukščių ir žuvų, kurios klausėsi jūsų juoko:
Ačiū. Už viską.
Apibendrinant
Kelionė su įmone Placenta.lt buvo tarsi vasaros šviesos koncentratas.
Joje tilpo viskas – darbas, poilsis, sielos spa, juoko joga, buvimas čia ir dabar.
Ir jei kas nors dar svarsto, ar verta rinktis Nemoplaustą – paklauskite tų, kurie pirmadienį norėjo verkti.
Ne todėl, kad liūdna.
O todėl, kad buvo taip gera.
Iki kitų kartų – kai vėl būsim ant bangos.
Jūsų kapitonas,
Renatas
🛶🌞🌿
