Kai susitinka dvi stichijos – inžinerija ir poezija

Pirmą dieną, kai susitikome su Viconus, lietus tyliai barbeno į plausto stogą. Nebuvo vėjo. Tik vandens šnabždesys ir debesys, kurie, lyg tyčia, susirinko stebėti šio neįprasto susitikimo. Visi apsigaubę lietpalčiais, su gobtuvais ant galvų – dar šiek tiek svetimi vieni kitiems, ir, galbūt, patys sau.

O kitą rytą – tarsi perėjome į kitą pasaulį. Saulė išsklaidė rūką, atsisveikino su lietumi, ir viskas staiga pasikeitė. Veidai nušvito, akys spindėjo, o plaustas virto nedideliu saulės SPA – be sienų, be skubos, be įtampos. Buvo jausmas, kad atgimėme. Kad perėjome per kažką nematomo. Ir kad išlipome šiek tiek kitokie.

Ir štai čia – visa esmė.

Viconus kuria inžinerinius sprendimus – konstrukcijas, tinklus, schemas, kurios turi laikyti, tarnauti, jungti.

Nemo kelionės kuria patirtis – emocinius tiltus, prisiminimus, buvimą, kuris lieka ilgam.

Bet viskas, ką darome, galiausiai sugrįžta į žmogų. Ir į gamtą.

Viconus dirba su tikslumu – mes su improvizacija. Jie stato ant žemės – mes ant vandens. Bet abu, regis, siekiame to paties: sujungti. Viską, kas svarbiausia – žmones, erdves, laiką. Ir padaryti tai taip, kad būtų jauku. Kad laikytų. Kad būtų gražu.