Kapitonas

Bitė ir Plaustas

Kartais gamta šnabžda paprastai, bet giliai 🍃
Bitė, rinkdama medų, pati to nežinodama, apvaisina žiedus. Ji galvoja, kad tiesiog daro savo darbą – o iš tiesų… ji kuria pasaulį.

Taip ir aš – kai statydavau Nemo plaustą, galvojau, kad kuriu tiesiog vandens transporto priemonę.
Laivą. Plaustą. Pramogą.

Bet gavosi visai kas kita.

Gavosi pasaulis.
Gavosi paukščių tylos pakrantėje.
Gavosi rūkas virš Nemuno, kai visi miega, o tu vienintelis pabudęs, stovi denio krašte su puodeliu kavos ☕
Gavosi juokas, kai žmonės, kurių anksčiau net nepažinojai, staiga tampa dalimi tavo istorijos.
Gavosi net ne vienas, o šimtai pasaulių – kiekvienas keleivis atplukdo savo.

Gamta čia nėra fonas. Ji – pagrindinis veikėjas.
Ji ne „ten kažkur už lango“, o visur aplink: jos kvapas, garsas, kvėpavimas.
Ji įsilieja į plaustą kaip dūmas į mišką 🌫

Nes tai, ką mes vadiname kelione, iš tiesų yra grįžimas – pas save.

Nemo plaustas nėra tik plaukiojanti terasa.
Jis – portalas. Į save. Į kitą. Į gamtą 🍀
Į tą jausmą, kai norėjai vieno, bet gavai daugiau nei galėjai sugalvoti.

Todėl, jei pamatysi čia nuotraukų – jos ne apie mane. Ne tik apie upę. Ne tik apie medžius ar saulėlydžius 🌅
Jos apie tai, ką galbūt ir pats pajusi.
O jei pajusi – sustok. Įkvėpk. Ir, jei norėsi – pasidalink 🌾

Scroll to Top