Kelionė, kuri prasideda nuo žmogaus – mano diena Elektrėnų profesinio mokymo centre
Kartais gyvenimas suveda su žmonėmis ir vietomis, kurios neplanuotai palieka labai gilią žymę. Taip nutiko per Karjeros dienas Elektrėnų profesinio mokymo centre, į kurias mane pakvietė Elvira Kundrešovienė– žmogus, kuriam šiandien noriu skirti nuoširdų AČIŪ. Nes ji patikėjo, kad mano patirtis gali būti reikšminga tiems, kurie šiandien tik pradeda savo kelią.
Vos atvykus buvo aišku – tai ne formalus renginys. Tai – gyvas susitikimas su žmonėmis, kurie kuria savo miestų ateitį. Pirmoje eilėje – du merai, abu ne tik oficialūs veidai, bet ir labai žmogiški lyderiai:
Elektrėnų meras Gediminas Ratkevičius – šiltas, įsiklausantis, artimas savo bendruomenei.
Kaišiadorių meras Šarūnas Česna – nuoširdus, paprastas, žmogus, su kuriuo gali kalbėtis be jokios politikos kaukių.
Šie du žmonės savo buvimu sukūrė jaukumo jausmą. Tai reta, kai merai atvyksta ne „uždėti varnelės“, o nuoširdžiai pasiklausyti, pasidalyti mintimis, pabūti kartu. Tą dieną sceną dalinausi su Egle Osvalds, moterimi, kuri savo rankomis ir atkaklumu iš pieno lašo sukūrė sūrių kelią. Mūsų pokalbis buvo apie kūrybą, apie ryžtą, apie tai, kaip nestandartiniai verslai gimsta iš labai paprasto klausimo:
„O kas būtų, jei pabandyčiau?“
Buvo ir humoro. Buvo lengvumo.Bet svarbiausia – buvo tikrumas.
Amatas ir kelias: kas iš tikrųjų veda žmogų pirmyn
Stovėdamas prieš moksleivius, jų tėvus, verslininkus ir mokytojus, pasakiau mintį, kuri man pačiam yra labai svarbi:
„Nėra laimės formulės, bet yra kryptis – būti ištikimam tam, kas tave kuria iš vidaus.“
Kalbėjau jiems apie amatą. Apie tai, kad turėti profesiją – tai turėti stuburą. Tai yra turėti atramą, net jeigu gyvenimas sugalvos tave pamokyti kelis kartus iš eilės. Aš pats savo kelią praėjau bandymų–klaidų būdu. Plausto statyba, lėptai, laivyba, turizmas – viskas susidėjo iš šimtų nesėkmių, kurios galiausiai ir padarė mane tuo, kuo esu šiandien. Todėl nuoširdžiai pavydėjau tiems jauniems žmonėms, kurie čia, šioje mokykloje, mokosi amato tiesiai ir iš esmės. Tai – didžiulė dovana.
Kas svarbiau – perplaukti Nemuną ar suprasti, kodėl plaukei?
Naujienų straipsniuose dažniausiai minimas faktas, kad aš pastačiau plaustą ir penkis kartus perplaukiau Nemuną.
Bet stovėdamas Elektrėnuose supratau paprastą tiesą:
Svarbiau už tai, ką padariau, yra tai, ką galiu perduoti kitiems.
Nes kelionė upėje yra tik išorinis vaizdas.
Tikrieji pokyčiai vyksta viduje:
kai mokaisi atsakomybės,
kai susiduri su baime ir ją perplauki,
kai nepasiduodi,
kai pasirinkimas „grįžti į emigraciją“ pralaimi prieš norą kurti čia, Lietuvoje.
Ir galbūt mano tikroji paskirtis nėra plaukti. Gal ji – kalbėti. Dalintis. Įkvėpti žmogų atsisukti į save.
Karjeros dienos, kurios priminė labai paprastą dalyką
Iš Elektrėnų išvažiavau su jausmu, kad ši diena nebuvo tik mano kalba. Tai buvo bendras patyrimas. Meras, mokytojai, mokiniai, Eglė – mes visi sujungėm savo istorijas į vieną labai žmogišką mintį:
Kelias žmogaus gyvenime yra daug svarbesnis už pavadinimus, pareigas ar profesijas.
Todėl aš jiems pasakiau ir šiandien kartoju:
„Būkite ištikimi savo vidiniam kompasui. Net jeigu kelias bus sunkesnis – jis bus teisingas.“
Ir tai, turbūt, yra pati didžiausia vertė, kurią galiu perduoti.
