„Jeigu pasakyčiau, kad myliu šią upę – būtų banalu. Bet ji buvo mano didžiausias mokytojas.“
– Renatas Žyla, plausto „Nemo“ kapitonas ir kūrėjas
Gold FM studijoje – pokalbis, virtęs kelione
Šią savaitę turėjau džiaugsmo vėl sugrįžti į „Gold FM“ studiją pas nuostabų žmogų – Antaną Šilkūną.
Jo balsas eteryje visada ramina, o pokalbiai su juo – tarsi sustabdytas laikas.
Tą dieną už lango buvo paprastas rudens rytas, bet studijoje tvyrojo šviesa. Kalbėjomės ne apie darbus, o apie keliones – tas tikrąsias, kurios vyksta ne tik upe, bet ir žmogaus viduje.
Antanas klausė, aš pasakojau. Apie „Nemo“, apie Nemuną, apie dešimt metų ant vandens ir apie viską, ko išmokau iš srovės.
Kai pokalbis baigėsi, supratau – tai ne interviu. Tai buvo dviejų žmonių susitikimas su upe, kuri vis dar teka tarp mūsų žodžių.
Štai apie ką mes kalbėjome.
Apie keliones, kurios keičia ne tik kryptį, bet ir žmogų.
Apie plaustą, kuris tapo svajone.
Apie upę, kuri vis dar moko klausytis.
Plaustas, kuris seniai peržengė plausto ribas
„Plaustas“ – per silpnas žodis. Šiandien „Nemo“ – tai 220 kvadratinių metrų plaukianti rezidencija, kurioje telpa viskas: pirtis, virtuvė, trys terasos, dvidešimt kambarių ir net baidarės.
Tai ne tik laivas – tai namai ant vandens, kurie kasmet įrodo, kad svajonė gali būti ir verslas, jei turi kantrybės pernešti laivą aplink Kauno HES’ą. Per dešimt metų „Nemo“ penkis kartus įveikė visą Nemuną – nuo Druskininkų iki Kuršių marių. Tai ne trumpas maršrutas savaitgaliui, o kelionė per visą Lietuvos stuburą.
Svajonė, kuri virto keliu
Viskas prasidėjo nuo paprastos minties – pasistatyti savo laivelį ir juo plaukti per visą Nemuną.
Ne dešimt kilometrų pirmyn–atgal, o visą upę – nuo Druskininkų iki Rusnės.
„Mano idėja buvo tokia, kad ‘Nemo’ kelionės – tai kelionės per visą Nemuną. Ne trumpas maršrutas, o pilnas kelias.“
Tokia vizija atrodė beprotiška, bet būtent todėl ji ir gimė.
Trumpam laikui „Nemo“ plaukė tik tarp Birštono ir Kauno, tačiau nuotykių ilgesys nugalėjo – dešimtmečio proga įgula vėl leidosi į pilną Nemuno ekspediciją.
Upės magija už Kauno
Paklauskite Renataus, kuri Nemuno dalis gražiausia, ir jis nė nesusimąstys – ta, kuri prasideda už Kauno.
Ten upė laukinė, smėlėta, gyva.
„Nemunas už Kauno labai turtingas smėlėtais krantais. Žemsiurbė gilina dugną, o smėlį pila į šonus – taip gimsta nuostabūs smėlynai.“
Už Kauno, ties Zapyškiu, Kulautuva, Kačergine ir Raudone, atsiveria tokios vietos, kur laivų beveik nėra.
„Nemo“ gali plaukti ten, kur kiti negali – ir būtent todėl ši kelionė tokia išskirtinė.
Kauno HES: kliūtis, kuri tapo filosofija
Dešimt metų iš eilės, pasiekus Kauną, „Nemo“ sustoja devynioms dienoms. Laivas išardomas, pervežamas už HES’o ir vėl surenkamas.
Tai ne tik techninė operacija – tai ritualas.
„Mano didžiausias iššūkis buvo sukonstruoti tokį plaustą, kad jis lengvai išsiardytų. Net ir vienas žmogus turi gebėti išardyti 220 kvadratinių metrų plaukiantį viešbutį.“
Kiekvienas varžtas vienodo dydžio, kiekviena detalė apgalvota.
Per dešimtmečio plaukimą Renataus vėl liko vienas – ir be jokio streso per dvi dienas išardė visą laivą.
„Kliūtis tapo įrodymu, kad inžinerija gali būti poezija. Kad svajonės verta tada, kai ją įveiki pats.“
Kai svajonė tampa profesija
Prieš dešimt metų Renataus nevadino savęs verslininku. Jis buvo žmogus su idėja – „truputį plaukiantis“.
Bet šiemet, po dešimtojo sezono, jis pirmą kartą sau pasakė garsiai:
„Aš esu verslininkas. Aš esu profesionalas vandens turizmo srityje.“
Tai buvo ne pasikeitimas, o branda. Dešimt metų ant vandens pakeitė ne tik laivą, bet ir žmogų.
Kai darai tai, ką myli, dešimt sezonų iš eilės – tavo tapatybė pasikeičia tyliai, bet visam laikui.
Nemo dažnis: žmonės ir komandos
„Pas mus atplaukia šviesūs žmonės. ‘Nemo’ kelionės turi kažkokį filtrą.“
Šį sezoną plauste plaukė dešimtys įmonių. Vadovai, kurie sakė: „Su šita komanda eičiau į pasaulio kraštą.“Tai naujos kartos lyderiai – atviri, draugiški, norintys pažinti savo komandą be kostiumų ir biurų.
Kruizo metu žmonės keičiasi: pirmą vakarą dar fotografuoja, antrą – tiesiog stebi upę.
„Jie ateina laimingi, bet išplaukia dar laimingesni.“
Plaukiojanti rezidencija
Šiandien „Nemo“ — tai plaukiojantis kompleksas, o ne laivas. 220 m², pirtis, virtuvė, 3 terasos, 20 kambarių, baidarės. Per pastarąjį sezoną atnaujinta 80 % konstrukcijų: naujas stogas, tentai, spalvos, detalės.
„Tai buvo ne remontas, o renesansas. Nemo šį pavasarį tiesiog atgimė.“
Tai vieta, kur viskas tikra: medis, vanduo, gamta. Kur laikas sulėtėja ir žmogus vėl pradeda girdėti save.
Kelionės formatai ir patirtys
„Nemo“ kruizai trunka nuo vienos iki šešių nakvynių. Renataus visada pataria rinktis bent dvi: pirmą dieną išlipi iš miesto ritmo, antrą – įplauki į tylą.
„Pirmą vakarą visi dar įsitempę, viską filmuoja. Kitą rytą – tylu. Jie tiesiog žiūri į upę.“
Kruizai pritaikyti įmonių komandoms, šeimoms, draugams. Rezervacijos prasideda dar vasarą, o pavasarį kalendorius jau būna pilnas. Tai ne pramoga. Tai būdas prisiminti, kad gyvenimas gali būti paprastas ir gražus.
Kodėl „Nemo“ neturi konkurentų
„Man dėl to liūdna. Norėčiau turėti brolių, sesių, plaustų… Bet žmonės pavargsta dar nepradėję.“
„Nemo“ neturi konkurentų ne todėl, kad rinka maža, o todėl, kad pašaukimo negalima nukopijuoti. Tikra svajonė dega iš vidaus. Kas plaukia tik dėl pinigų – pavargsta. Kas plaukia dėl prasmės – plaukia ilgai.
Brandos sezonas
Po dešimties metų Renataus suprato: „Nemo“ subrendo. Nebereikia didelių pertvarkų – tik mažų tobulinimų.
„Mes netobulinom laivo todėl, kad buvo blogai – mes brendom kartu su juo.“
Jis vis dar turi vaizduotę, kurią vadina savo didžiausiu turtu: „Kaip sakė Einšteinas – vaizduotė svarbesnė už žinojimą.“Dabar jis gali statyti laivą tris kartus pigiau ir šimtą kartų efektyviau, bet nebėra poreikio. Dabar laikas tiesiog plaukti.
Padėka upei ir kvietimas
Kai sezonas baigiasi ir plaustas išardomas, Renataus visada pajunta melancholiją. Bet kartu – ramybę.
„Nemunas buvo mano didžiausias mokytojas. Net jei jis kada nors išdžiūtų, jis jau padovanojo man viską, ką galėjo.“
Tokia ir yra šios istorijos esmė: Nebūtina statyti savo plausto. Nebūtina perplaukti Nemuno. Užtenka surasti savo upę – tą, kuri neša, kai pavargsti, ir primena, kad viskas gyvenime yra judėjimas.
Ir jei kitą vasarą norėsi išgirsti tylą tarp Nemuno krantų, „Nemo“ ten bus. Ne tik kaip laivas. Kaip gyva, plaukiojanti svajonė, kuri vis dar mokosi iš upės.
Pilnas interviu: