Kai 2016-aisiais pirmą kartą pasileidau Nemunu plaustu, iki pat 2021-ųjų nesutikau nė vieno kito tokio. Absoliuti dykuma. O dabar – viskas keičiasi! Pernai – trys plaustai, šiemet jau du, ir dar tik birželis! Tai reiškia labai daug. Reiškia, kad žmonės vėl plaukia, kuria, svajoja. Gal kažką įkvėpiau? Gal mano pavyzdys įrodė, kad upė – gyva ir verta nuotykių. Svajoju šiemet sutikti bent dešimt plaustų – nes kiekvienas jų yra mažo berniuko svajonė, paleista plaukti. 
O dabar – apie tą vieną birželio plaustą. Apsidžiaugiau jį pamatęs, čiupau fotiką, šaukiu:
– Atsistokit, nufotkinsiu jus!
Ir kai jie visi išsirikiavo antram aukšte, žinot, koks jausmas apėmė?
Lyg plaustas ne upe plauktų… o Baltarusijos sieną kirstų.
Tik trūko vieno su gelbėjimosi liemene ir cigarete burnoje: „Kur čia pas jus artimiausias baras?“ 
