Yra kelionės, kurios suplanuotos nuo A iki Z – su maršrutais, laikais ir veiklomis. Ir yra Nemo kelionės – kai suplanuota tik pusė. Kita pusė gimsta ten, kur nepasiekiama jokia programa: žmonių emocijose, netikėtumuose, ryšyje.
Ši kelionė prasidėjo ramiai – įprastas išplaukimas iš Sakučių. Jokių iššūkių, jokių dramų. Tylus vanduo, besileidžianti saulė, pirmi juokai. Atrodė, viskas bus gražu ir ramu. Bet tada atplaukėme į Mingės kaimą – tą mažą „Lietuviškąją Veneciją“. Ir kažkas pasikeitė.
Sustojome trumpam – tik akimirkai. Bet tai nebuvo tik sustojimas. Tai buvo laiko vartai.
Staiga iš pokalbių išsiskleidė prisiminimai apie Kauno klubus 90-aisiais, apie jaunystės naktis, apie pirmąsias emigracijos keliones į Ameriką. Visi sėdėjome ten, ant plausto, bet širdimis – kažkur praeityje, tose pačiose gatvėse, tuose pačiuose nuotykiuose. Dvi valandos praėjo kaip penkios minutės. Ir jau tada buvo aišku – šis vakaras bus ypatingas.
Krepšinis ant vandens
Vos pusvalandis iki Lietuvos ir Latvijos krepšinio rungtynių. Ir tada – visų akyse sužibėjo viena idėja: žiūrėti rungtynes ant plausto.
220 kvadratų plūduriuojančios arenos, ekranas, garsiakalbiai, emocijų laukas – ir mes jau nebe buvome gamtoje. Mes buvome pačiame širdies centre. Visi sirgome, kvėpavome vienu ritmu. O kai Lietuva laimėjo, Audrius – gimtadienio kaltininkas – pasakė:
„Renatai, čia buvo višnaitė ant mano gimtadienio torto.“
Ir sunku būtų sugalvoti geresnę kulminaciją. Viskas jungėsi: pergalė, draugystė, gamta, šventė.
Dainos, kurios lieka atmintyje
Bet šventė tuo nesibaigė. Į sceną – o gal tiksliau, į plausto „amfiteatrą“ – žengė Justas Jankauskas. Pradėjo nuo „Trys milijonai“ – ir viskas sprogo. Dainos, šypsenos, pakeltos rankos, vienybė, kuri nevaidinta.
Tas momentas buvo tarsi bendras širdies plakimas. Kai nebereikia žodžių. Kai visa bendruomenė susijungia į vieną garsą, vieną emociją, vieną prisiminimą, kuris niekada nebebus tik „akimirka“.
Pirtis, kuri gydo
O rytą – keturių valandų šamaniška pirtis. Ne šiaip garas ir vantos. Tai buvo ritualas, kuris nuima ne tik prakaitą, bet ir nuovargį, įtampą, kasdienybės sluoksnius. Po jos žmonės išeina lengvesni. Tikresni.
Audrius priėjo ir tyliai tarė:
„Renatai, jeigu kada reikės pagalbos, surinkant ar ardant plaustą – visada paskambink.“
Tai nebuvo tik pasiūlymas padėti. Tai buvo draugystės pažadas. Žodžiai, kurių nereikia daug, bet kurių svoris lieka visam laikui.
Kosmosas ant vandens
Ši kelionė buvo apie gimtadienį – bet ir apie kur kas daugiau. Apie bendrystę, kuri negimsta per planus. Apie nuotykius, kurie neįrašyti programoje. Apie emocijas, kurios stipresnės už bet kokį scenarijų.
Tai buvo gimtadienis, kuris ne šiaip pavyko – jis įėjo į istoriją. Dėl visko: dėl žmonių, dėl vietos, dėl momento. Dėl to, kad kažkas ten – ant vandens – susijungė į vieną nepakartojamą visumą.
Trigubas WOW. Kosmosas ant vandens. Gimtadienis, apie kurį dar ilgai bus kalbama – ne todėl, kad jis buvo tobulas, o todėl, kad jis buvo tikras.
