Yra kelionės, kuriose plauki.
Yra kelionės, kuriose plauki prieš srovę.
Ir yra kelionės, kuriose neplauki visai, bet vis tiek judi pirmyn – rankomis, ratais, prakaitu, viltimi.
Šią vasarą, minint dešimtąjį Nemo kelionių sezoną, mūsų plaustas „Nemo“ penktąjį kartą kėlėsi per Kauno hidroelektrinę. Tai – ne tik techninis veiksmas. Tai – ritualas. Lūžio taškas. Tai ta akimirka, kai upė baigiasi, ir prasideda žmogaus išradingumas.
Tarsi sukarinta stovykla
Kraustymasis per Kauno HE visada kėlė man įtampą. Tai nėra ekspedicijos tęsinys – tai jos performatavimas. Vienaip ar kitaip, tai visada tampa sukarinta stovykla, kur diena prasideda 8:00 ryto, o baigiasi 23:00 vakaro – per lietų ar karštį, per nuovargį ar entuziazmą.
Šįmet tai buvo penktas kartas. Paskutinį kartą, 2021 metais, ardėme ir statėme plaustą per 5 dienas – trise, kartais keturiese. Šiemet – mūsų buvo septyni. Keitėmės pamainomis. Vieni šukavo kilimus, kiti valė lentas, treti prilaikė moralę. Visą „Nemo“ – su jo 220 kv. m plotu, kambariais, virtuve, stogais, elektros įranga, pagalvėmis, paklodėmis ir svajonėmis – reikėjo išardyti, perkelti ir surinkti nuo nulio.
Užtrukome 7 dienas, neįskaitant tų smulkmenų, kaip užuolaidų kabinimas ar kavos kampelio įrengimas.
Ir viską darėme atsisukę į dangų.
Oras – tai ne fonas, tai pagrindinis veikėjas
Aš nežinau, kokie dėsniai veikia.
Nežinau, pagal kokią pasąmoninę astronominę sistemą aš parenku datas ardymui ir statymui.
Bet šiemet, kaip ir visus keturis kartus prieš tai, virš mūsų švietė saulė.
Kai skaičiau antraštes: „Potvynis Vilniuje“, „Kaunas skęsta“ – stovėjau Kauno HE krante, žiūrėjau į Nemo ir tyliai dėkojau.
Virš mūsų – saulė.
Virš mūsų – tarsi apsauga, kuri leidžia dirbti, kvėpuoti, nepalūžti.
Nes lietus…
Lietus šiame etape – tai ne poetiškas pliaupimas ant stogo.
Tai – katastrofa.
Kai ardai konstrukciją, kai viskas šlapia, kai negali padėti įrankio, kai net kavos neįmanoma ramiai išgerti – visa tai tampa psichologiniu išbandymu.
Tad aš padėkojau visiems – nuo Neptūno iki Būdos, ir dar pridėjau keletą savo asmeninių dievų.
Bet labiausiai – savo žmonėms.
Tikrieji dievai – tai žmonės
Aš galėčiau rašyti padėkas visiems dievams, bet tikrieji stebuklai – tai žmonės, kurie buvo šalia.
Tie, kuriuos čia užtaginsiu – Jelena, Rolandas, Marius, Daiva, Kristina, Vaigė, Mindaugas, Evaldas – tie, kurie:
🛠️ Atėjo ne todėl, kad reikėjo – o todėl, kad norėjo.
🧹 Valė, šukavo, nešė, laikė.
🥵 Prakaitavo, bet šypsojosi.
🌞 Ir kūrė tą saulę ne tik danguje, bet ir tarp mūsų.
Aš nežinau, už ką gyvenimas man dovanojo tiek nuostabių žmonių.
Bet žinau viena – be jų „Nemo“ būtų tik lentos.
Tik karkasas.
Tik laivas be vėjo.
O su jais – tai gyva bendrystė, širdies inžinerija, meilės platforma, kuri plaukia ne tik vandeniu, bet ir laiku.
Ir mes plauksime toliau.
„Nemo kelionės“ dešimtmečiui – dešimt padėkų
- Už saulę, kuri mus saugojo.
- Už orą, kuris leido kvėpuoti.
- Už prakaitą, kuris virto šypsenomis.
- Už plaustą, kuris virto namais.
- Už draugus, kurie virto šeima.
- Už tylą, kuri kalba daugiau nei žodžiai.
- Už lietų, kurio šįkart vėl išvengėm.
- Už kiekvieną varžtą, kurį įsukom ne iš pareigos, o iš meilės.
- Už laiką, kurį dalinomės.
- Už dešimt metų, kurie buvo vertI kiekvienos dienos.
🛶 Jei tau įdomu, kas yra Nemokelionės – tai ne kruizas.
Tai ekspedicija su širdimi, o kartais – ir su veržliarakčiu.
Ir jei norėtum vieną kartą patirti, ką reiškia gyventi su upe, mes vis dar turime kelias vietas šios vasaros ekspedicijai.
Prisijunk.
Tik perspėju – gali tekti ne tik plaukti, bet ir pernešti svajonę krantu.
📍 Daugiau apie mūsų keliones: www.nemokeliones.lt
