Kada susitinka dvi upės – viena tekančių moterų, kita tekančių svajonių – įvyksta tai, ką sunku nusakyti žodžiais.
Taip prasidėjo mūsų pažintis su nuostabiu kolektyvu iš Šiaurės Lietuvos kolegija. Merginos atvyko su klausimais, su lūkesčiais, su trupučiu abejonės, o išplaukė… gerokai po oficialaus laiko – su naujais jausmais, giliomis įžvalgomis ir su šypsenom, kurias sunku pamiršti. 
Iš pradžių buvo svarstymų: ar visos norės į pirtį? Gal bus nemėgstančių? Bet tai, ką padarė pirtininkė Ausra Zi su kolega Donatu, buvo tikra magija. Moterų širdys tirpo ne tik nuo garo, bet ir nuo rūpesčio, nuo šilumos, nuo dėmesio.
Vakarą vainikavo Justas Jankauskas su akustine muzika. Tylos akimirkos, kai sustoja kvėpavimas ir emocijos nusileidžia gilyn kaip inkaras – į sielos dugną. Tai buvo vakaras, kai niekas nenorėjo, kad jis baigtųsi.
O ryte… ryte niekas nenorėjo lipti iš plausto.
– Galim plaukt toliau?
– Galim čia pasilikt dar vienai nakčiai?
– Galim… būti?
Nemo Kelionės nešiaip sau plukdo. Jos veda. Į atradimus. Į pokalbius. Į tylą. Į vaikystės svajones.
Viena iš merginų manęs paklausė:
– Ar nesigaili ko nors iš praeities?
O aš pasakiau:
– Jei būčiau padaręs kitus sprendimus, jūsų čia šiandien nebūtų. Nemo būtų nepastatytas. Ir jūs niekada nebūtumėt apsilankiusios mažojo berniuko vidiniame pasaulyje.
Šiandien jūs esat čia – mano vaikystės svajonėje.
O dabar – šiek tiek geografinio netikėtumo.
Vis dar daug kas įsivaizduoja, kad Nemunas teka per visą Lietuvą. Bet tikrovė kiek liūdnesnė – jis teka tik per jos pakraštį.
Prasideda Dzūkijoje, pasuka kairėn ir ramiai teka sau į jūrą, tarsi vengdamas likusios šalies.
O ką likusi Lietuva?
Žino apie Nemuną iš dainų. Iš vadovėlių.
O pas mus, štai, Šiaulių kolegijos merginos pirmą kartą gyvenime maudėsi Nemune. Ir tas pirmas kartas buvo tikrai įsimintinas.
Aš džiaugiuosi. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad to mažo berniuko svajonė virto ne tik prasmingu, bet ir pelningu verslu, kuris maitina, kvėpuoja, neša. Bet ko aš tikrai nesitikėjau – tai skausmo atsisveikinant. Kiekvieną kartą, kai išvyksta tokia grupė kaip ši – nuostabi, jautri, pilna šviesos – vakare apima dviprasmiai jausmai.
Viena vertus – galėsiu pailsėti, pabūti su įgula, su Kvankos
Kita vertus – liūdesys, nes tokias pažintis norisi išlaikyti amžinai.
Bet aš žinau – po kelių dienų atplauks kita upė. Nauja.
Ir prasidės viskas iš naujo. 
Šiaurės Lietuvos kolegija – jūs buvot ne grupė. Jūs buvot reiškinys. Dėkoju.
Iki kitų kartų.
#NemoKelionės#PlaukiančiosSvajonės#AtradimųUpė#LietuvosŠiaurėsKolegija#Pirtis#Muzika#NemunuiĮŠirdį
